Kaip bega laikas...

Laikas, jis kazka nusinesa, kazka atsinesa, kazkur bega, kazka vejas, kazkur prapuola, is kazkur atsiranda. Kazkas laika brangina, kazkas jo nevertina. Su laiku kazka atrandam, kazka prarandam. Is laiko kazko tikimes, jis ir nuvilia, ir dziugina. Laikas - vienas is zmogaus dievybiu...

Jau kvepia Kaledos meduoliais

Meduoliai reikia:

• miltu apie 0.7 kg.
• medaus 0.15 kg.
• cukraus 0.2 kg.
• kondensuoto pieno 0.1 kg.
• sviesto (margrn.) 0.2 kg.
• kiausiniu 1 vnt.
• sodos 1 arbat. saukst.
• citr.ruksties sodos nugesinimui
• cinamono
• gvazdikeliu pagal skoni

gaminimo procesas:

Pats paprasciausiais. Medu, cukru, kond. piena, sviesta, kiausini sudeti i dubeni, ji istatyti i karsta vandeni ir maisant kaitinti kuri laika, kol nusibos :))) Tada sudeti prieskonius, nugesisnta soda, ismaisyti. Supilti miltus, ismaisyti, galima kiek paminkyti (nelabai ten minkysis). Palikti pastoveti bent truputi. Daryti rutuliukus, arba storokai iskocioti ir isspausti formeles, sudeti i skarda ir kepti vidutinio karstumo orkaiteje.

Iskepe tada, kai su pirstu spusteli, ir nepasidaro duobute.

Papuosti galima - paprasta cukraus pudra (ziureti, kad i sudeti neieitu krakmolas) i ja lasinant citrinos sultis ir maisant, kol pasidaro glajaus tirstumas.

Yra ir kitas paruosimo budas, truputi sudetingesnis, ten reikia deginti cukru.

Jau jaucias Kaledos

Tada, kai zybsi spalvotosios svieseles

Ir kvepia oras namie keptais meduoliais...

Tada, kai akys klaidzioja margom vitrinom,

O sirdyje plevena brangiem zmoniem jausmai...

Tada, kai visi lekia ir rodosi nera kada sustoti,

O tu sustoji paklydusiom mintim, o gal svajoji...

Kaledos, tai ne tada, kai tam ateina laikas,

Kaledos - tai dziaugsmas, kada kazkam ji dovanoji ir sau tai dovanu gavai.

Jau dvelkia Kaledom

Laimes paieskos

Visi zino kas yra laime, tik ar visi zino kur ja pasidejo, nes vis jauciasi nelaimingi?

Ar as gyvenu tam, kad kadanors buciau laimingas?

Ar as gyvenu tam, kad ismokciau jaustis laimingu?

Ar man turi kas nors laime suteikti?

Ar as privalau priversti kita pasijusti laimingu?

Ar pats buvimas tai jau laime?

Laime jausti atsinesame gimdami, ar ismokstame per gyvenima?

Ar zeme nesioja absoliuciai visada laiminga zmogu?

Visiems kazkiek truksta iki laimes, tik kiek ir kodel taip skirtingai?