Kur ta riba tarp žemės ir dangaus?
Kur ta riba tarp meilės ir kančios?
Kur ta riba tarp juodo ir balto?
Kur ta riba tarp genialumo ir beprotybės?
Kur ta riba tarp humanizmo ir egoizmo?
Kur ta riba tarp šventumo ir nuodėmės?..
Kodėl žmogus taip siekia balansuoti ant ribos?..
(Astra)
6 komentarai:
„Argi kiekvienas ribos nustatymas nėra kartu ir išėjimas už tos ribos,
žinojimas, kad anapus ribos slypi dar kažkoks kitas pasaulis?“
Visa esmė, kad ribų nustatymas kartais visai neįmanomas dalykas, kogero pats papraščiausias pav. tarp juodo ir balto, savaime aisku, kad pilka, bet kaip surasti pilkumo vidurį?? Labai daug kas priklauso nuo pačio ribos nustatinėtojo, bei "šviesos" (aplinkybių)kuriose nustatinėjama. Kas sakosi, kad jis žino ribas, ar nebus apsišaukėlis? Jis tik gali sau apibrėžti ribas, peržengti, arba ne tik savo paties rėmus, bei visus kitus matuoti pagal savo išgalvotą, arnuleistą ribotumą.
labai grazus zodziai,sujaudino iki sirdies
Aš ir norėjau parašyti,kad tos ribos kaip ir nejaučiu...
"Aš ir norėjau parašyti,kad tos ribos kaip ir nejaučiu..."
Manau tai - žmogiška :))
Visa esmė procesas, tos ribos ieškojime ir kuo jis labiau pažengęs buo mažiau braižai ribas kitiems, žinoma ir sau.
Bet nebūtinai nuo to pasidaro lengviau gyventi :)
Rašyti komentarą